Gabrieliaus nuotykiai kosmose (9m. mėgsta čipsus)

Gabrielius, mažas drakonas, gyveno ant nykštukinės planetos, toli nuo Žemės. Jo dienos buvo pilnos žaidimų tarp žvaigždžių ir skraidymų aplink spalvingus žiedus. Bet labiausiai jam patiko valgyti traškius kosminius čipsus, kuriuos rasdavo paslėptus tarp meteoritų. Vieną dieną, Gabrielius išgirdo keistą garsą.

Smalsumas nugalėjo, ir Gabrielius pakilo į orą. Jo sparnai sumušė kosminį orą, o uodega paliko auksinį šviesos pėdsaką. Garsas vedė jį link didelio, purpurinio debesies, kuris atrodė kaip milžiniškas saldainis. Kuo arčiau jis skrido, tuo labiau garsas darėsi aiškesnis – tai buvo verksmas!

Priartėjęs prie debesies, Gabrielius pamatė neįprastą vaizdą. Viduryje debesies plūduriavo maža kosminio rūko pabaisa, o jos ašarėlės virto mažais žvaigždžių kamuoliukais. "Kas atsitiko?" paklausė Gabrielius, bet pabaisa tik garsiau pravirko.

„Aš... aš... pametiau savo žvaigždžių dulkes!" – tarp ašarų sušnabždėjo pabaisa. Gabrielius susimąstė. Jis labai mylėjo čipsus, bet labiau už viską jam patiko padėti kitiems. „Nebijok! Aš tau padėsiu surasti tavo žvaigždžių dulkes!" – drąsiai pasakė Gabrielius.

Pirmiausia Gabrielius apžiūrėjo aplink debesis. Jis skrido aukštyn ir žemyn, apžiūrėdamas kiekvieną kampelį. Bet žvaigždžių dulkių nebuvo nė kvapo. Tada jam šovė mintis: „Gal jos nukrito žemyn, ant asteroidų?"

Gabrielius nėrė žemyn link artimiausio asteroido. Ten, tarp didelių akmenų, jis pamatė kažką blizgant. Tai buvo nedidelis žvaigždžių dulkių kamuolėlis! „Štai!" – sušuko Gabrielius. Bet tada pamatė dar daugiau dulkių, išsibarsčiusių po visą asteroidą.

Gabrielius ėmė rinkti žvaigždžių dulkes į savo mažą burną. Tai buvo sunkus darbas, bet jis nenusiminė. Kai jo burna buvo pilna, jis skrido atgal pas pabaisą ir išspjovė dulkes jai atgal. Pabaisa šypsojosi, o jos ašarėlės dabar virto vaivorykštės spalvomis.

Kai visos žvaigždžių dulkės buvo surinktos, pabaisa nušvito dar ryškiau. „Ačiū tau, Gabrieliau! Tu esi pats geriausias draugas!" – džiugiai sušuko ji. Gabrielius nusišypsojo. Jo širdelė dainavo iš džiaugsmo, kad galėjo padėti.

Nuo tos dienos Gabrielius ir pabaisa tapo geriausiais draugais. Jie kartu skraidė po kosmosą, valgė čipsus ir dalinosi žvaigždžių dulkėmis. Gabrielius suprato, kad didžiausias džiaugsmas yra dalintis gerumu su kitais.

Saulė leidosi už tolimų planetų, nudažydama kosmosą rožiniais ir oranžiniais atspalviais. Gabrielius žinojo, kad rytoj laukia nauji nuotykiai. Bet dabar, jis buvo laimingas, turėdamas draugą ir pilną pilvą kosminių čipsų. Ar ir tu norėtum keliauti į kosmosą?